Architektūros fotografija
“Tirpstantis Kaunas”
2022
Šis namukas Obuolių g. 18 – tikras Žaliakalnio lobis. Tik įjėus į kiemą sužavi kvapą gniaužianti panorama – atsiveriantis Neries vaizdas. Caro laikais namas su žeme buvo paskirtas vietinei rusų šeimai. Vėliau ilgą laiką čia gyveno Dalinkevičiai. Tėvai su dviem sūnumis Gediminu ir Romu atsikraustė gyventi į Obuolių gatvę apie 1948-uosius metus. Jie apsistojo priestatėlyje šalia namo, kurio šiuo metu nebėra.
Kaip prisimena pats Gediminas Dalinkevičius, tai buvo jų vaikystės namai. Labiausiai žavėjo ne pats namas, o aplinka, kurioje jis stovi. Dabar namuko kieme auga vienas vienintelis medis, tačiau kadaise slėnyje buvo visas sodas. Žaliakalnio gatvelės žiemą virsdavo čiuožykla. Pačiūžomis ten išraižytos visos apylinkės. Kalno papėdėje prie Neries buvo lentpjūvė, aptverta spygliuota tvora. Pagrindinė brolių užduotis tuo metu atrodė taip: su slidėmis nulėkti nuo kalno kaktomuša neįsirėžus į tvorą. Ėjimas į mokyklą – sportas, nes vis tekdavo lipti aukštyn – žemyn.
Žaliakalnis tuo laiku toli gražu nebuvo prestižinis rajonas – jis net vadintas “slabada”. Taip anksčiau buvo vadinami kaimai. Rajono reputacijai didelės įtakos turėjo Pelėdų kalne įsikūrusi Kauno Meno mokykla, daug kartų keitusi pavadinimą. 1954 m. ji pervadinta Stepo Žuko taikomosios dailės technikumu. Čia mokėsi ir pats Obuolių gatvės gyventojas Romas Dalinkevičius, žinomas Lietuvos tapytojas monumentalistas. Brolis Gediminas – taip pat meno žmogus, smuikininkas, 1988 m. įkūręs Kauno kamerinio orkestrą.
Galima spėti, kad užburianti Žaliakalnio dvasia, namuko, kuriame augo broliai, aplinka, tikrai turėjo įtakos jų asmenybių formavimuisi ir meno pajautimui. Bandžiau įsivaizduoti, kokį ryšį turėčiau su šia vieta, jei aš būčiau čia užaugusi. Ar mane įkvėptų žydinčių vyšnių kvapas? Gal didinga Neris primintų apie vaikystės nerūpestingumą, o saulėlydžiai – apie pirmąją meilę? Yra istorija, kuri jau parašyta. Tačiau ne ką mažiau svarbi yra ir ta, kurią rašyti galime patys.
